Augalų hormonai - reguliuoja augimą, vystymąsi, žydėjimą, vaisių formavimąsi, dauginimąsi. Pagrindiniai augalų hormonai yra šie: auksinai, citokininai, giberelinai, abscizo rūgštis, etilenas. Hormonų išsiskyrimui įtakos turi ir išoriniai aplinkos faktoria: šviesa, drėgmė, temperatūra, mineralinių medžiagų kiekis augimo terpėje.
Augalų stresas – reiškinys, kai augalas reaguoja į jam netinkančius, nepalankius sąlygų veiksnius: fizines – šaltis, karštis, užmirkimas; biologines – ligų sukėlėjai, kenkėjų antplūdis; chemines – pesticidai, druskos; mechaniniai pažeidimai. Nepalanki aplinka sutrikdo augalo fiziologinius procesus, mažina augimą, o kartais ir žudo jį. Veikiamo augalo mažėja biologinis aktyvumas, sutrinka kai kurios funkcijos, kurios atsigauna. Tačiau funkcijos gali atsigauti ir nepilnai, augalas adaptuojasi arba prisitaiko.
Auksinai – visi cheminiai junginiai, kurie inicijuoja augalų stiebų ilgėjimą: stimuliuoja ląstelių ilgėjimą neapšviestoje augalo pusėje, stimuliuoja apytakinio audinio (rėtinių ir vandens indų) diferencijaciją, stimuliuoja šaknų formavimąsi, skatina viršūnės dominavimą (neleidžia vystytis šoninėms šakoms), skatina augalo storėjimą, svarbus augalo judesiams, indukuoja vaisių formavimąsi ir augimą.
Beta gliukanazė – fermentas, priklausantis angliavandenių fermentų grupei, kuri skaido glikozidinius ryšius beta-gliukane. Taip pat ardo patogenų ląstelių sieneles. Priešgrybinis aktyvumas.
Biostimuliatorius – stimuliuoja natūralius augalų vystymosi procesus, pagerina maisto medžiagų įsisavinimą bei padeda įveikti skirtingų veiksnių sukeltą stresą. Biostimuliatoriai aktyvina gyvybiškai svarbius procesus augaluose, stiprina apsaugines funkcijas, padeda vystytis augalų šaknų sistemai, įsisavinti maitinamuosius elementus, padidina atsparumą stresui, jų naudojimas padidina pagrindinio trąšų naudojimo efektyvumą.
Chitinazė – fermentas, kuris katalizuoja netirpų chitiną į monomerinius ar oligomerinius komponentus. Bakterijos nuo ligų išskirdamos chitinazę ardo patogeninių grybų/ligų hifų sieneles ir pan. Priešgrybinis aktyvumas.
Chitozanas – medžiaga gaunama apdorojant krevečių ar kitų vėžiagyvių kiautus natrio hidroksidu. Žemės ūkyje chitozanas naudojamas kaip natūrali priemonė pagerinti augimą, kaip ekologiškas biopesticidas, kuris pagerina augalų sugebėjimą gintis nuo grybelių.
Citokininai – tokios medžiagos, kurios skatina ląstelių dalijimąsi. Citokininai yra sintetinami šaknyse vėliau nunešami vandens indais į aukščiau šaknų esančias augalo dalis. Citokininai stimuliuoja ląstelių dalijimąsi, skatina pumpurų formavimąsi, lapo platėjimą, šoninių šakų vystymąsi, padeda nutraukti ramybės būseną.
Dirvožemio degradacija – dirvožemio kokybės blogėjimas, derlingumo mažėjimas arba nykimas pakitus dirvožemio fizikinėms, cheminėms ar biologinėms savybėms dėl gamtinių ir technogeninių veiksnių įtakos.
Dirvožemio mikroorganizmai – mikroorganizmų veikla yra svarbus dirvodaros ir dirvožemio derlingumo faktorius. Mikroorganizmai atsakingi už organinės medžiagos irimo procesus, kurių metu dirvožemis praturtėja augalams reikalingų mineralinių ir biologiškai aktyvių medžiagų.
Dirvožemio rūgštėjimas – procesas, kai dirvožemyje dėl vandenilio jonų koncentracijos padidėjimo pHKCl sumažėja mažiau 5,6, dėl išsiplovimo sumažėja judraus kalcio ir magnio, padidėja aliuminio ir sunkiųjų metalų judrumas bei toksiškumas augalams ir tai visa neigiamai veikia kultūrinių augalų vystymąsi, produktyvumą, dirvožemyje vykstančius natūralius mikrobiologinius procesus.
Dirvožemio suslėgimas (sutankėjimas) – dirvožemio viršutinio ir apatinių horizontų ar sluoksnių sutankėjimas iki orui, vandeniui ir augalų šaknims neprasiskverbiamo lygio dėl techninės spaudimo, važinėjimo šlapiu dirvožemiu ir arimo vienodu gyliu.
Durpės – organinė medžiaga, susidariusi dirvožemyje iš nevisiškai suirusių augalų, medienos liekanų ir humuso.
Ekologinis ūkininkavimas – žemės ūkio produktų auginimo ir perdirbimo būdas. Produktai auginami nenaudojant sintetinių pesticidų, herbicidų, trąšų ar genetiškai modifikuotų organizmų ir perdirbami nenaudojant dirbtinių chemikalų ar kitų sintetinių medžiagų.
Etilenas – yra vieninteDirvožemio suslėgimas (sutankėjimas) – dirvožemio viršutinio ir apatinių horizontų ar sluoksnių sutankėjimas iki orui, vandeniui ir augalų šaknims neprasiskverbiamo lygio dėl techninės spaudimo, važinėjimo šlapiu dirvožemiu ir arimo vienodu gyliu.lis augalų hormonas, kuris yra dujinės būsenos: skatina vaisių nokimą, stimuliuoja lapų ir žiedų senėjimą, skatina augalų šaknų ir pumpurų augimą bei diferencijaciją, indukuoja lapų ir vaisių kritimą, kartais lemia šaknų formavimąsi joms nebūdingoje vietoje.
Feromonas – tai yra natūralūs cheminiai junginiai, veikiantys kaip signalai, kuriuos išskiria patelės ir yra skleidžiami oru ar vandeniu, tam tikru nuotoliu. Šie signalai pasiekia kitus, tos pačios rūšies, vabzdžių patinėlius dėka jų galvoje esančių antenų receptorių. Vis didėjanti feromono koncentracija padeda vabzdžiui surasti jį skleidžiantį šaltinį. Daugelis rūšių yra priklausomi nuo šių signalų tam, kad išgyventų ir daugintųsi. Feromonai lengvai identifikuojami ir nukreipia patinėlį patelės link, poruotis. Augalų priežiūrai skirti feromonai privilioja vabzdžių patinėlius į gaudykles ir patelės lieka neapvaisintos, dėl ko mažėja šių kenkėjų populiacija. Feromonai nepavojingi žmonėms, gyvūnams, paukščiams, nenuodingi aplinkai.
Fitoaleksinai – antibiotinės medžiagos, kurios atsiranda augalų ląstelėse, kai į jas patenka ligas sukeliantys mikroorganizmai. Su žūvančiais mikroorganizmais žūsta ir augalo ląstelė, išskyrusi fitoaleksinus, bet išlieka kitos ląstelės.
Fotosintezė – vadinama įvairių organinių medžiagų gamyba (sintezė) organizmuose iš neorganinių medžiagų, naudojant saulės energiją, kuri priimama per šviesą sugeriantį pigmentą chlorofilą. Fotosintezė vyksta tik tose ląstelėse, kuriose yra žalios plastidės – chloroplastai. Iš tokių ląstelių sudaryti lapai, todėl jie laikomi augalo fotosintezės organais.
Fungicidai – pesticidai augalų ligas sukeliantiems grybams naikinti. Dažnai prie fungicidų priskiriamos ir cheminės medžiagos, naikinančios bakterijas ir virusus.
Gera dirvožemio būklė – dirvožemio būklė, kai jis turi visas fizikines, chemines, hidrologines ir biologines savybes, būtinas žmogaus veiklos poreikiams tenkinti ir svarbias aplinkosaugos atžvilgiu, taip pat būklė, atitinkanti natūralaus aplinkinio dirvožemio fizikinių, cheminių, hidrologinių ir biologinių savybių visumą.
Herbicidai – cheminės medžiagos skirtos piktžolėms naikinti.
Humusas – yra sudėtingas kompleksinis junginys, glaudžiai susijungęs su dirvožemio mineraline dalimi. Humuso kiekis – vienas svarbiausių dirvos sukultūrinimo rodiklių. Dirvožemyje sukauptos organinės medžiagos – tai ne atliekos, o žaliava, kuri formuoja dirvožemio fizines ir chemines savybes, dalyvauja medžiagų apykaitoje gamtoje, kuria humusą, palaiko dirvožemio derlingumą, augina produkciją.
Insekticidas – pesticidai žalingiems vabzdžiams naikinti. Jais naikinami augalų kenkėjai ir žmogaus bei gyvūnų parazitai.
Kenksmingi augalams organizmai – vabzdžiai, erkės, bakterijos, grybai, virusai.
Kontaktinis veikimas – patenka į vabzdžių organizmą per odą.
Metabolitai – medžiagos, kurios susidaro organizmų ląstelėse, audiniuose ir organuose medžiagų apykaitos metu ir vėl prisideda prie asimiliacijos ir disimiliacijos procesų.
Mikorizė – aukštesniųjų augalų ir kai kurių dirvožemio grybų abipusiai naudingas sambūvis (simbiozė, mutualizmas). Tai – evoliucijos eigoje išsivystęs ryšys, dėl kurio naudą gauna abu organizmai. Grybas gauna tiesioginį angliavandenių (cukrozės, gliukozės ir kt.) šaltinį, kuriuos augalai susintetina fotosintezės metu. Grybiena, susijungusi subtiliomis jungtimis su augalo šaknimis, žymiai išplečia augalo šaknyno tūrį ir siurbiamojo paviršiaus plotą. Todėl grybai gauna medžiagų, kurių patys negali pasigaminti, o jie augalui atiduoda didžiąją dalį vandens ir jame ištirpusių maisto medžiagų, kuriuos įsiurbia savo gerai išvystyto grybienos tinklo pagalba. Tokios tarpusavio sąveikos metu abu organizmai gauna daugiau nei duoda.
Natūralių augalų apsaugos mechanizmų stimuliavimas – augalų savisaugos mechanizmų aktyvavimas, kurie pagamina fitoaleksinus, chitinazes ir gliukanazes, apsaugančias nuo patogeninių grybų ir bakterijų.
Nepalankūs augimui aplinkos veiksniai – fiziniai: šaltis, karštis, užmirkimas; biologiniai: ligų sukėlėjai, kenkėjų antplūdis; cheminiai: pesticidai, druskos; mechaniniai pažeidimai.
Ovicidai – pesticidai, kuriais naikinami augalų kenkėjų vabzdžių ir erkių kiaušiniai. Jais purškiami sumedėję augalai ramybės metu.
Patogenas – biologinis veiksnys, sukeliantis žmogaus, gyvūno arba augalo infekcinę ligą. Patogenai, sukeliantys augalų ligas, vadinami fitopatogenais. Fitopatogenai yra įvairūs mikroorganizmai, kurie neturi chlorofilo, nesintetina organinių medžiagų ir minta kitų organizmų medžiagomis. Fitopatogenams priklauso virusai, bakterijos, fitoplazmos, grybai (sudaro didžiausią grupę). Virusinių augalų ligų sukėlėjai virusai dauginasi tik parazituojamuose augaluose. Jų pažeistų augalų lapams būdinga spalvų mozaika (mozaika), jie susisuka, susigarbanoja, ištįsta, susmulkėja, pagelsta. Ypač kenksmingos bulvių ir pomidorų virusinės ligos. Virusus platina vabzdžiai per duriamuosius burnos organus, dirvožemio nematodai, jie plinta augalus dauginant vegetatyviniu būdu arba juos mechaniškai sužalojus. Bakterijos sukelia linų, kopūstų, bulvių bakteriozes. Fitopatogeninės bakterijos yra dažniausiai lazdelės formos, pavienės, kartais susijungusios po dvi ar į ilgesnes grandines, judrios; dauginasi dalijimosi būdu, sporas sudaro retai. Sausros metu, t. p. veikiamos saulės spindulių jos greitai žūva. Bakterijos plinta su sėklomis, per sirgusių bakteriozėmis augalų liekanas ir dirvą. Fitoplazmos sukelia augalų fitoplazmozes, nuo jų augalai pagelsta, pažaliuoja, susidaro raganų šluotos. Grybų sukeliami augalų vėžiai, dėmėtligės, kūlės, miltligės, puviniai, rauplės, rūdys padaro daug nuostolių žemės ūkiui. Fitopatogenai naikinami fizikiniais, mechaniniais, agrotechniniais ir cheminiais metodais.
Paviršiaus aktyvi medžiaga – tai nejoninė paviršiaus aktyvioji medžiaga, skirta pagerinti augalų apsaugos priemonių, mikroelementinių trąšų efektyvumą, pasisavinimą bei padengimą ant augalų.
Pesticidas – tai medžiaga, kuri užkerta kelią, suardo arba kontroliuoja kenksmingą organizmą (kenkėją) arba ligą; apsaugo augalus, augalinius produktus, juos gaminant, laikant, gabenant. Pesticidai apima herbicidus (poveikis piktžolėmis); fungicidus (poveikis grybams ir grybeliams); zoocidus (poveikis gyvūnams: vabzdžiams, erkėms, moliuskams, kirmėlėms, graužikams, bakterijoms, virusams); biocidus.
Rizosfera – dirvožemio sluoksnis aplink augalų šaknis. Šiame sluoksnyje yra daug mikroorganizmų.
Simbiozė – tai glaudus ir dažnai ilgalaikis ryšys tarp dviejų skirtingų biologinių rūšių. Simbiotinių santykių atveju kiekvienas organizmas gauna naudos iš kito organizmo.
Sisteminis veikimas – įsiskverbia į augalo lapus, stiebus arba šaknis, susimaišo su augalo sultimis ir tam tikrą laiką naikina jomis mintančius vabzdžius ar kontroliuoja grybinę ligą, priklausomai nuo to, kam priemonė skirta. Patekusios ant augalo, veikliosios medžiagos prasiskverbia į augalo audinius ir pernešamos į naujai priaugančias augalo dalis. Dėl šios savybės sisteminės augalų priežiūros priemonės paprastai naudojamos aktyviu augalų augimo metu.
Translaminarinis veikimas – veiklioji medžiaga juda iš vienos lapo pusės į kitą ir taip paveikia pasislėpusius žaladarius lapo apačioje.
Vegetatyvinis vystymasis – tai augalo vystymosi periodas, kurio metu didėja jo vegetatyvinių organų – lapų, šaknų, stiebų – masė ir skaičius. Generatyvinis vystymasis – tai augalo vystymosi periodas, kurio metu didėja jo generatyvinių organų – žiedų ir vaisių – masė ir skaičius.
Veiklioji medžiaga – bet koks chemikalas, augalinis ekstraktas, feromonas, mikroorganizmas, įskaitant virusus, kuris aktyviai veikia kenkėjus, augalus, augalų dalis, augalinius produktus.
