Augalų ligos ir kenkėjai

Agurkų alternariozė

Tai grybinis augalų susirgimas. Dažniausiai pažeidžia agurkus ir melionus. Liga pirmiausia pasireiškia ant senesnių, o vėliau ir ant jaunesnių lapų – atsiranda nedidelės, kampuotos, gelsvai rudos dėmelės. Šios dėmelės greitai didėja sudarydamos dideles, kampuotas, koncentriškai rievėtas dėmes, kurios būna apjuostos pageltusiu lapalakščiu.

Agurkų askochitozė

Tai grybinis augalų susirgimas. Pažeidžia agurkus, melionus ir kitus moliūginių šeimos augalus. Ant lapų atsiranda didelės, stambios, apskritos ar netaisyklingos dėmės, kurios iš pradžių yra pilkšvos, šviesesniu centru ir rudu pakraščiu, vėliau tamsėja ir džiūsta. Ant stiebų dėmės būna pailgos, pilkšvos, sausos, kiek įdubusios, vėliau šie audiniai plyšta išilgai, iš jų sunkiasi rudas skystis. Ant vaisių liga sukelia juodąjį puvinį.

Agurkų kekerinis puvinys

Sukelia grybas pilkasis kekeras (Botrytis cinerea). Šiai ligai jautrūs visi moliūginių šeimos augalai, tačiau šis grybas yra labai plačios specializacijos ir gali pulti įvairiausias daržoves bei daugelį kitų augalų jų vegatacijos metu ir saugyklose. Vaisių užuomazgos suminkštėja ir pasidengia pilkomis apnašomis, ant lapų atsiranda rusvų netaisyklingų dėmių, stiebas suminkštėja ir apsitraukia apnašomis. Virš pažeistos stiebo vietos esanti agurko dalis nudžiūsta. 

Agurkų miltligė

Tai grybinis susirgimas, kurį sukelia grybas trūkažolinis miltenis (Erysiphe cichoracearum). Šiai ligai jautrūs agurkai, melionai ir kiti moliūginių šeimos augalai. Pirmieji ligos požymiai – baltos grybienos apskritos dėmelės, pastebimos ant senesnių lapų viršutinės pusės. Plėsdamasi grybiena gali aptraukti visą lapo viršutinę pusę, pereiti į apatinę ir ant stiebų.

Agurkų netikroji miltligė

Šį susirgimą sukelia grybas Pseudoperonospora cubensis. Šis sukėlėjas užkrečia agurkus, melionus ir kitus moliūginių šeimos augalus. Viršutinėje lapų pusėje atsiranda šviesiai žalsvos dėmės, kurios vėliau nuruduoja. Dėmės kampuotos formos, apribotos lapo gyslų, kartais atrodo lyg mozaika. Vėliau, dėmėms susiliejus, lapai nudžiūsta. Drėgnu oru apatinėje lapų pusėje susidaro pilkšvai violetinės apnašos – grybo sporos.). Panašūs ligos simptomai ir ant stiebų.

Agurkų rauplės

Šią ligą sukelia grybas - agurkinis juodgrybis (Cladosporium cucumerinum). Rauplėmis gali sirgti arbūzai ar melionai, tačiau jautriausi yra agurkai. Ant lapų susidaro iki 1,5 cm skersmens rudų, kampuotų, su šviesiu apvadu dėmių, kurios išdžiūva ir audiniai iškrinta. Ant vaisių atsiranda pavandenijusių 3–4 mm skersmens dėmelių, vėliau – įdubusių žaizdelių, iš kurių sunkiasi gelsvas stingstantis skystis. Jauni pažeisti vaisiai deformuojasi ir  pūva.

Agurkų septoriozė

Ligą sukelia grybas Septoria cucurbitacearum. Šiai ligai jautrūs agurkai, melionai, moliūgai ir kiti moliūginių šeimos augalai. Ant lapų susidaro smulkios, 1–2 mm skersmens apskritos arba kampuotos, tamsiai rudos, su vandeningu apvadu dėmelės, kurias juosia siauras rudas ruoželis. Dėmelėms senstant jų centrai iškrinta. Ant senesnių dėmelių atsiranda juodų taškelių. Tokių dėmelių gali atsirasti ir ant vaisių. 

Pomidorų sausligė / Alternariozė

Tai grybinė pomidorų liga. Šiai ligai taip pat jautrios paprikos, pomidorai baklažanai, bulvės ir kt. Ant apatinių lapų atsiranda rudų, dažnai netaisyklingų, koncentriškai rievėtų, iki 1 cm skersmens dėmių. Dėmėms didėjant ir joms susiliejus, lapai džiūsta, augalai užmezga mažiau vaisių, vaisiai smulkesni, ligos požymiai pereina į auksčiau esančius lapus, lapkočius ir stiebus. Ant vaisiaus priaugimo vietos į vieną pusę pradeda plisti ruda, įdubusi, sauso puvinio dėmė, kurios paviršius aptrauktas juodomis apnašomis.

Pomidorų kekerinis puvinys / Pilkasis puvinys

Ligą sukelia grybas Botrytis cinerea. Grybas sukelia šlapią pažeistų augalo audinių puvinį. Ant pažeistų augalo dalių susidaro rudos ar tamsiai rudos, juodos nekrotinės dėmės, padengtos pilku, puriu, dulkančiu apnašu. Pažeisti vaisiai masiškai krinta ir pūna. Ant pomidorų vaisių susidaro taisyklingos, apskritos, 0,5 cm skersmens dėmės.

Fuzariozė (fuzariozinis vytulys)

Ligą sukelia grybas Fusarium oxysporum, kuris žiemoja dirvoje. Dažniausiai pažeidžia pomidorus, baklažanus, paprikas, bulves.

Pirmieji simptomai – išryškėjusios kraštinių lapų gyslos, vysta lapkočiai. Vėliau apatiniai lapai vysta, gelsta, džiūsta ir gali sunykti visas augalas. Labai dažnai nuvysta ir pagelsta atskiri augalo ūgliai arba viena augalo pusė. 

Verticiliozė (verticiliozinis vytulys)

Tai grybinė liga. Pagelsta pusė lapo, lapų gyslos žalios, tačiau vėliau patamsėja, apjuosta, nuvytę lapai kabo ant stiebo. Stiebai su išilginėmis gelsvomis juostomis, einančiomis nuo viršaus žemyn. Pažeistos juostos ryškiai skiriasi nuo sveikų stiebo audinių. Stiebai įgyja raudonai rudą spalvą, viršutiniai stiebo audiniai lengvai lupasi.

Baltasis puvinys

Tai žalinga grybinė liga. Simptomai - puvinys apatinėje stiebo pusėje. Šiai ligai palanki terpė yra didelė drėgmė, todėl didėjant santykinei drėgmei, didėja puvinio grybo plitimo rizika. Spartus ligos vystymasis galimas esant ne tik didelei drėgmei, bet ir žemesnei oro temperatūrai. Esant 12-15 laipsnių temperatūrai šis puvinys plinta labai greitai. 

Septoriozė / Dėmėtligė

Ligos simptomai pastebimi ant apatinių, senesnių lapų ir stiebų, kai vaisiai dar tik užuomazgų tarpsnyje. Pirmiausiai matomos nedidelės, apvalios ar netaisyklingos formos rudos dėmelės, kurių centras vėliau pašviesėja, o pakraščiais lieka tamsios spalvos apvadas. Stipriau pažeisti lapai gelsta, džiūsta ir byra. Panašias pigmentines dėmes, tik labiau pailgos formos, galima aptikti ant atžalų, lapkočių, taurėlapių, vaiskočių. Vaisiai labai retai kada nukenčia ir dėmės pasitaiko tik paviršiuje.

Alternariozė

Palankiausios sąlygos plitimui yra aukšta temperatūra ir drėgmės perteklius. Pažeidžiami daigai ir suaugę augalai. Šiai ligai jautrios paprikos, baklažanai, bulvės, pomidorai, agurkai ir kt. Pradžioje ant apatinių, o vėliau ir viršutinių lapų susidaro didelės iki 0,5 - 1 cm skersmens rudos dėmės. Po kurio laiko lapai apmiršta, pradeda džiūti. Ant vaisių, dažniausiai prie kotelio, susidaro juodos dėmės. 

Fitoftorozė / Pomidorų maras

Kitaip vadinama – maras. Jos sukėlėjas Phytophtora infestans, kuris pažeidžia visus antžeminius augalo organus. Tai viena kenksmingiausių ir dažniausių pomidorų, bulvių ligų. Ant stiebų ir lapkočių atsiranda pailgų, kartais susiliejančių, o ant lapų – netaisyklingų pilkai rudų dėmių. Kai liga išplinta ant žiedynų, šie pajuoduoja ir nudžiūva. Ant vaisių (dažniausiai žalių) atsiranda rudų, netaisyklingų, lyg išsiliejusių puvinio dėmių, kurios plinta ir paviršiumi.

Sausligė

Ligą sukelia Dothideomycetes klasės grybai. Dažniausia serga bulvės, pomidorai. Sausligė pažeidžia lapus, stiebus, bulvių gumbus, pomidorų vaisius. Ant lapų atsiranda didėjančios rudos apskritos rievėtos, ant stiebų stačiakampės ar ovalios dėmės. Ligai progresuojant lapų audiniai apie dėmę šviesėja, lapai pagelsta, stiebai ruduoja, augalas anksčiau subręsta ir nudžiūsta. Užsikrėtę gumbai ir vaisiai suserga sausuoju puviniu.

Baltoji kojelė / Rizoktoniozė

Ligą sukelia rizoktonijos genties nelytiniai grybai. Lietuvoje plačiai paplitusi bulvinė rizoktonija (Rhizoctonia solani), kuri formuoja sterilią grybieną ir skleročius dirvožemyje, dažniausiai puola bulvių, kopūstų, pomidorų, agurkų, morkų daigus, stiebus ir šaknis, sukelia jų vytimą, diegavirtę ir puvimą. Bulvių rizoktoniozė (bulvių šašai, baltoji kojelė) pažeidžia daigus, žemutinę stiebo dalį, šaknis, stolonus ir gumbus. Jie silpnai vystosi arba žūsta. Ant ligotų gumbų susiformuoja smulkūs juodi skleročiai. Morkų ir runkelių šakniavaisių rizoktoniozę (violetinį puvinį) sukelia purpurinis suktagrybis (Helicobasidium purpureum). Pažeisti šakniavaisiai vietomis arba ištisai apsitraukia tamsiai violetine valktimi, pradeda pūti, pasidengia grybo skleročiais.

Juodoji kojelė

Ligą sukelia Bacteriaceae šeimos bulvinė pektinbakterė (Pectobacterium phytophthorum). Serga bulvienojai. Jie būna žemesni, apatiniai lapai vysta, gelsta, džiūsta. Stiebo apatinė dalis ir šaknys juoduoja. Bulvės gumbo vidus taip pat juoduoja. Žiemą tokie gumbai iš vidaus pūva ir virsta gleivėta dvokiančia mase. 

Sklerotinis puvinys

Ligą sukelia aukšliagrybių (Ascomycetes) klasės grybas paprastoji sklerotinija (Sclerotinia sclerotiorum). Liga puola įvairius augalus, daugiausia kenkia morkoms, kopūstams sandėliuose, agurkams, pomidorams šiltnamiuose. Mažiau puola svogūnus, salierus, griežčius, burokėlius. Pradžioje pažeistų augalų paviršiuje vystosi puri balta grybiena, kurioje vėliau susidaro gumbelio formos juodi skleročiai. Pūvantys audiniai suminkštėja, paruduoja, stiebai ir lapai vysta, vėliau žūva. Sklerotinis puvinys plinta, kai daug drėgmės. 

Netikroji miltligė

Tai grybinė liga. Serga laukiniai ir kultūriniai augalai: žirniai, kopūstai, rapsai, rabarbarai, grikiai, svogūnai, salotos, agurkai, vynuogės. Netikroji miltligė puola antžemines augalų dalis. Lapų viršutinėje pusėje susidaro gelsvos, vėliau paruduojančios netaisyklingos dėmės, apatinėje pusėje – dėmių vietoje susiformuoja violetiškai pilkšvos, kartais pilkšvos apnašos. 

Šaknų gumbas

Šią ligą sukelia kopūstinis gumbagrybis (Plasmodiophora brassicae), kuris gali išsilaikyti dirvoje iki 4—6 metų. Dažniausiai serga kopūstai, griežčiai, ridikai, ridikėliai, ropės, garstyčios, darželinė blizgė, kvapioji vakarutė ir kt. Ant augalų šaknų atsiranda įvairaus, dydžio išaugų, o šakniaplaukių būna mažai, todėl augalas nepajėgia apsirūpinti vandeniu bei maisto medžiagomis, kurių daug sunaudoja išaugų ląstelės. Antžeminės dalys silpnai vystosi, kopūstai nesuka gūžių.

Cerkosporozė

Grybinė liga. Ypač pažeidžia pupas, runkelius, burokėlius.

Ramuliariozė

Grybinė liga. Labiausiai puola burokėlius, runkelius, rabarbarus ir krienus. 

Dryžligė / Helmintosporiozė

Ligą sukelia virusai arba dryžgrybiai. Virusinės kilmės dryžlige labiau serga miglinių, lelijinių, bulvinių šeimų augalai: kviečiai, miežiai, avižos, kukurūzai, eraičinai, svidrės ir kt. 

Moliūginis amaras

Moliūginis amaras (Aphis gossyppi) pažeidžia agurkus ir moliūgus lauke ir šiltnamiuose. Rečiau aptinkamas ant morkų, krapų, pupelių ir kitų kultūrinių augalų. Maitinasi ir piktžolių sultimis. Siurbia lapų, ūglių, žiedų ir vaisių užuomazgų sultis. Suaugėliai būna besparniai ir sparnuoti. Besparniai individai 1,2–2,1 mm ilgio, ovalo formos, labai įvairios spalvos – geltoni, žali, tamsiai žali, beveik juodi. Sifonai juodi, uodegėlė pirštiška, prie pamato įsmaugta. Antenos trumpesnės už kūną. Sparnuoti amarai 1,2–1,9 mm ilgio, jų galva ir krūtinė juoda, pilvelis geltonas arba žalias, su tamsiomis dėmelėmis. Jaunos lervos šviesiai žalsvos, vyresnės – gelsvai žalios. Pirmos generacijos amarai visi besparniai, vėliau pasirodo ir sparnuotos patelės, kurios nuskrenda į kitus pasėlius ir duoda pradžią naujiems amarų židiniams.

Tripsai

Tabakinis tripsas – tai kenkėjas polifagas. Pažeidžia daugiau kaip 50 augalų rūšių, bet dažniausiai gadina šiltnamiuose auginamus augalus, svogūnus, agurkus bei kitų daržovių daigus. Ant pažeistų svogūnų laiškų, agurkų ar kitų augalų lapų iš pradžių išilgai gyslų, vėliau ir kitur atsiranda smulkių balsvų dėmelių, kurių vis daugėja. Galiausiai jos susilieja, lapai pamažu išblykšta, vėliau paruduoja ir nudžiūsta. Ant tokių augalų lapų, ūglių ir žiedų gyvena patys kenkėjai – suaugę tripsai, lervos ir nimfos. Jie siurbia augalų audinių sultis. Žiemoja suaugę tripsai viršutiniame dirvos sluoksnyje ir po augalų liekanomis, šiltnamiuose – įvairiuose plyšiuose. Pavasarį jie minta piktžolėmis, vėliau perskrenda ant kultūrinių augalų. Kiaušinius deda į svogūnų laiškus ar kitų augalų lapų apatinės pusės audinį. Šiltnamiuose tabakinis tripsas vystosi 22–30 dienų. Per metus gali išsivystyti 7–8, lauke išsivysto 2–3 generacijos. Lietuvoje jis dažnas, kartais šiltnamiuose pastebimai kenkia, dažnai perneša virusines augalų ligas.

Baltasparniai

Tai - kenkėjais polifagas, dažniausiai pažeidžiantis šiltnamiuose pomidorus, agurkus, salotas ir dekoratyvinius augalus. Šiltu oru gali kenkti ir daržuose. Ant pažeistų augalų lapų atsiranda gelsvų dėmių, kurios palaipsniui didėja, lapai gelsta. Augalai būna labai užteršti lipniomis skystomis išmatomis, ant kurių veisiasi juodligės sukėlėjai. Kenkėjai gyvena apatinėje lapų pusėje ir siurbia sultis. Pajudinus apniktą baltasparnių augalą, į orą pakyla pulkeliai smulkių baltų vabzdžių. Baltasparniai yra 1,0-1,5 mm ilgio, gelsvi, turi dvi poras ryškiai baltų, lyg milteliais apibarstytų, sparnų. Ramybės būklėje sparnai sudedami stogeliu išilgai kūno. Kiaušiniai ovališki 0,2 mm ilgio, žalsvai geltoni, vėliau - juodi. Lervos plokščios, gelsvai žalios, nejudrios, kūno pakraščiuose turi blakstienėles, o pilvelio gale - 2 ilgus vaškinius siūlus. Kai šiltnamyje auginami dekoratyviniai augalai ištisus metus galima rasti visas baltasparnio vystymosi fazes. Šiltnamiuose, kur yra daržovių rotacija, įvairiuose plyšiuose, šiluminėse trasose ir kitur žiemoja apvaisintos patelės. Prasidėjus naujam vegetacijos sezonui, lapų apatinėje pusėje jos krūvelėmis padeda po 15-20 kiaušinėlių, iš kurių po 10-13 dienų išsirita lervos. Po kurio laiko jos virsta puparijais bei vėliau - suaugėliais.

Žeminiai uodeliai

Iš žeminių uodelių, agurkams žalingiausias yra agurkinis uodelis. Šis kenkėjas pažeidžia šiltnamiuose auginamus agurkus. Pažeistų augalų šaknys ir apatinė stiebo dalis, taip pat žeme besidriekiančių stiebų vidus būna išvagoti smulkiomis landomis, supleišėję. Pažeistos augalų dalys gali pradėti pūti. Kenkia iki 5 mm ilgio baltos nedidele juoda galva tvirtais žandais uodelio lervos. Jos randamos humusingoje dirvoje ar mėšle, iš kur puola augalus. Baigusios maitintis, agurkinio uodelio lervos pasigamina plonytį voratinklinį kokoną ir dirvoje virsta lėliukėmis. Suaugėliai skraido kovo, balandžio ir gegužės mėn. Tai 3,4–4,0 mm ilgio tamsiai pilki dvisparniai vabzdžiai. Išsiritusios lervos įsigraužia į augalų šaknis ir stiebus. Agurkinis uodelis dažniausiai apninka dėl įvairių priežasčių nusilpusius, sergančius pašaknio ligomis agurkų daigus.

Kolorado vabalas

Vienas žinomiausių bulvių, baklažanų, tabako ir kitų bulvinių augalų kenkėjų. Priklauso lapgraužių šeimai. Tiek suaugėliai vabalai, tiek jų lervos graužia lapus, palikdami vien gyslas ir taip sunaikindami derlių.

Spragšiai

Vabalai plokšti, ilgi, į abu galus susiaurėję. Antenos 11-narės, pjūkliškos, šukiškos, rečiau siūliškos. 

Kurklys

Vabzdys polifagas, pažeidžia įvairių augalų požemines dalis. Daug žalos padaro šiltnamiuose ir daržuose. Kūnas stambus, 35–55 mm, tamsiai rudas.

Dirvinukas

Polifagas. Pažeidžia įvairius augalus, tarp jų ir daržoves, ypač kopūstus, burokėlius, pomidorus, svogūnus.

Grambuolys

Lervos dirvoje gyvena 3-4 metus. Suaugusi lerva būna 60-65 mm ilgio.

Kopūstinis amaras

Siurbia augalų sultis. Iščiulpti lapai pagelsta arba pasidaro rausvo atspalvio, jų pakraščiai užsiraito į apačią. Pažeistų kopūstų gūžės būna mažesnės ir purios.

Vasarinė kopūstinė musė

Lervos įsigraužia į augalų šaknis ir kotus, išėda jų vidų. Pažeisti augalai nustoja augti, skursta, kartais net žūva.

Kopūstinė kandis

Kopūstinė kandis (Plutella xylostella) pažeidžia bastutinių šeimos daržoves, ypač kopūstus, graužia augalų lapus, sėklojų žiedus ir ankštaras, kartais užsimezgančios gūžės šerdį. Ypač žalinga šiltomis ir sausringomis vasaromis. 

Kopūstinis pelėdgalvis

Pradeda skaridyti nuo birželio viduriuo ir skraido iki rugpjūčio pabaigos. Kiaušinėlius deda ant apatinės lapų pusės.

Morkinė musė

Morkinės musės kenkia morkoms, petražolėms, pastarnokams, rečiau salierams ir kitiems salierinių šeimos augalams.

Morkinė blakutė

Kenkia morkoms ir kitiems salierinių šeimos augalams. Pažeistų morkų šakniavaisiai būna smulkūs, barzdoti, kieti ir neskanūs.

Svogūninė kandis

Svogūninė kandis (Acrolepiopsis assectella) kenkia svogūnams, česnakams, porams.

Svogūninė musė

Svogūninė musė (Delia antiqua) - Kenkia svogūnams, česnakams, porams ir kitiems svogūniniams augalams. 

Sitonai

Sitona lineatus, S. crinitus ir kt. - kenkia įvairiems pupinių šeimos augalams, labiausiai žirniams, pupelėms, vikiams ir lubinams.

Žirninis vaisėdis

Žirninis vaisėdis (Cydia nigricana) - pažeidžia žirnių, vikių, pelėžirnių grūdus ankštyse. Jų paviršiuje išgraužia netaisyklingos formos iškandas.

Spragė

Spragės (Alticini) – lapgraužių (Chrysomelidae) šeimai priklausantys vabzdžiai. Tai nedideli (1–5 mm), apvalaini vabalai. Daugelis spragių yra sodų, daržų, pasėlių kenkėjai.

Fomozė

Ligą sukelia vingiagrybio (Phoma) genties grybai. Šia liga serga pomidorai, obuoliai, morkos, burokėliai,septorio krapai, salierai, kmynai. Pomidorų vaisiai pūva sausu puviniu, kuris prasideda prie vaiskočio.

Stemfiliozė

Grybinė liga. Požymiai – rudai juodos apnašos arba dėmės su apnašomis.

Žemuoginė erkė

Šios rūšies erkės kenkia ir randamos skrotelių augimo kūgelio ar jaunų lapų zonoje, stiebų apatinėje dalyje. Dėl to kerelis gelsta, raukšlėjasi, skursta, džiūsta. Erkės ūsais gali pereiti ant jaunų daigų. Išsivysto kelios generacijos.

Tujų šakučių džiūvimas

Šakučių džiūvimą sukelia tujinė kabatina. Jauni augaliukai gali likti visai pliki (be šakučių), o senesnių – gelsta ir ruduoja šakutės nuo viršūnių.

Voratinklinė erkė

Voratinklinė erkė pirmiausia puola apatinius augalų lapus. Optimalios sąlygos erkei yra +28–30 °C temperatūra ir 35–55 % santykinis oro drėgnumas.

Kaštoninė keršakandė

Skraido nuo balandžio pabaigos iki rugsėjo.

Juodasis pjovėjas

Šio vabalo lervos dažnai kenkia augalams tiesiog besimaitindamos augalo šaknimis. Vabalai pasirodo gegužės-liepos mėnesiais.

Ąžuolinis lapsukis

Ąžuolinio lapsukio vikšrai graužia pumpurus, vėliau lapus, palikdami tik storesnes gyslas.

Buksmedinio ugniuko kandis

Kenkėjas pažeidžia 8 buksmedžio rūšis. Žalingos yra vabzdžio lervos. Jos minta buksmedžio lapais ir ūgliais. Buksmedinio ugniuko suaugėliai skraido birželio – rugpjūčio mėnesiais. Vieno sezono metu išsivysto 3-4 generacijos kas 4-6 savaites, priklausomai nuo vyraujančių orų. 

Rudasis pušinis pjūklelis (Neodiprion sertifer)

Pagrindinė jų padaroma žala – nugraužti arba apgraužti spygliai.

Paprastasis pušinis pjūklelis (Diprion pini)

Pušinių pjūklelių lervos minta pušų spygliais. Kenkia pušims ilgesnį laikotarpį – balandžio-rugsėjo mėnesiais.

Pušinis amaras

Čiulpia spyglių ir žievės sultis, dėl to augalas labai nusilpsta, sulėtėja jo augimas. Ten kur randasi pušinis amaras, dažnai yra ir skruzdžių.

Stiklasparnis (Sesiidae)

Šie drugiai aptinkami ant žiedų, medžių kamienų ir šakų.

Minamusė

Tai augalų kenkėjai, išsiritantys pavasarį.

Ūsuočiai

Tai maži, ploni, ilgomis antenomis vabalai, kurie maitinasi lapų apačioje ties pagrindine gysla. Pažeisti lapai susisuka.

Tujiniai skydamariai

Kenkėjas puola tujų šakeles, spyglius. Tujos skursta, pasidengia suodgrybiu, sutrinka medžiagų apykaita, silpnai auga.

Skydamariai

Paprastieji skydamariai išskiria lipnų skystį. Jį pastebėję augalą atidžiai apžiūrėkite, ypač apatines lapų puses. Jei pastebėjote rudus gumbelius – tai skydamaris (Coccidae).

Miltuotieji skydamariai

Miltuotieji skydamariai (Pseudococcidae) – smulkūs ir vidutiniai vabzdžiai, dažniausiai aptinkami ant sumedėjusių augalų. Šiuos kenkėjus lengva atpažinti iš baltų apnašų ant žemių, šaknų, jie dažnai įsikuria lapkočių pažastyse.

Ąžuolinė obuoliškoji gumbavapsvė

Gumbavapsvė prie ąžuolo pumpuro padeda kiaušinėlį ir ąžuolas jį apaugina apsauginiu sluoksniu. Galuose gyvena lerva. Viename rutuliuke būna viena lerva.

Spygliakritė

Lietuvoje nuo spygliakritės dažniausiai nukenčia užstelbtos jaunos eglaitės, pocūgės, paprastosios pušys.

Raudonsiūlė

Žolė paruduoja nedideliais ploteliais. Atsiranda maži raudonos spalvos siūlai.

Antraknozė / Deguliai

Deguliais dažniausiai serga agrastai, serbentai, avietės, vynuogės, pupelės, beržai, drebulės.

Kekerinis puvinys / Pilkasis puvinys

Šiai ligai jautrūs visi moliūginių šeimos augalai, tačiau šis grybas yra labai plačios specializacijos ir gali pulti įvairiausias daržoves bei daugelį kitų augalų jų vegatacijos metu ir saugyklose.

Miltligė

Miltlige serga žoliniai ir sumedėję augalai.

Verticiliozė

Šia liga serga rapsai, bulvės, pomidorai, paprikos, avietės, braškės, bei ąžuolai, beržai, liepos, labiausiai – klevai. 

Juodasis puvinys

Pažeidžia įvairius augalus, parazituoja sultinguosius jų organus: avietes, žemuoges, rečiau obuolius bei kriaušes, kartais ir morkas, runkelius, burokėlius sandėliuose, salierus šiltnamiuose.

Vaismedžių vėžys

Serga daugelis vaismedžių rūšių, tačiau dažniausiai vyšnios, abrikosai ir persikai. Liga pažeidžia vaismedžių kamienus, šakas.

Rūdys

Labiausiai puola avietes, kriaušes, obelis, serbentus, pupas, runkelius, kukurūzus, česnakus, beržus.

Filostiktozė

Kenkia agrastams, avietėms, obelims, kriaušėms, slyvoms, trešnėms, pupoms, pupelėms, agurkams, moliūgams.

Kokomikozė

Serga vyšnios, trešnės, slyvos, abrikosai (lapai, vaiskočiai, jauni ūgliai, vaisiai).

Moniliozė

Serga obelys, kriaušės, slyvos, vyšnios, trešnės, abrikosai.

Šilauogių stiebų deguliai

Tai kenksmingiausia šilauogių grybinė liga. Ja augalai gali užsikrėsti visą vegetaciją, bet dažniausiai - birželio ir liepos mėn.

Valktis

Tai agrastų ir serbentų liga.

Šviesmargė

Pažeidžia žemuoges, braškes, kriaušes, serbentus, agrastus, avietes.

Citosporozė

Daugiausia serga obelys, kriaušės, slyvos, abrikosai, ąžuolai, tuopos.

Slyvų vaisių vyžligė

Daugiausia pažeidžiamos tos slyvų veislės, kurios vėlai ir ilgai žydi.

Tafrinozė

Ligą sukelia (Taphrina) grybai. Puola kriaušes, vyšnias, trešnes, baltalksnius, drebules, beržus, tuopas ir kitus. Pažeistos augalo dalys deformuojasi: ūgliai pastorėja, lapai raukšlėjasi, išpūslėja. Kartais pažeidžiami žiedai, vaisiai, šakos (raganos šluota). 

Viksvinės rūdys

Ligą sukelia Puccinia ribesii caricis Kleb. (serbentinė viksvinė rudė). Pažeidžia lapus, užuomazgas, žiedus, vaiskočius ir net jaunus žalius serbentų bei agrastų ūglius: atsiranda stambių, geltonai oranžinių dėmių. Jos per dešimt dienų šiek tiek iškyla ir virsta akytais spuogais. Ypač liga pasireiškia ant lapų. Ant dėmių iš viršutinės lapo dalies matomi juodi taškeliai, o ant apatinės – stambios geltonos pagalvėlės su įdubimais, kuriuose subręsta daugybė sporų. Pažeisti lapai, bei uogos deformuojasi ir nukrenta. 

Veimutrūdė

Tai dažniau pušų liga, tačiau ja serga ir juodieji serbentai, kartais agrastai bei kitų rūšių serbentai. Kai pušų kaimynystėje nėra serbento genties augalų, ligos dažniausiai išvengiama.

Pušų stiebų ir šakų pažeistose vietose gegužės–birželio mėnesiais pro plyšusią žievę iškyla 5–10 mm skersmens, 1–2 mm ilgio gelsvai oranžinės pūslelės. Augalai nudžiūsta, vyresnės veimutinės pušys skursta dėl liemens žievėje ir paviršinėje medienoje kasmet sakuojančių ir besiplečiančių žaizdų.

Serbentų ir agrastų pažeidžia tik lapus. Apie vidurvasarį viršutinėje lapo pusėje susiformuoja geltonos, nelygiai išsidėsčiusios dėmės. Apatinėje lapo pusėje formuojasi smulkios, oranžinės, plyštančios pūslelės. Rudenį jie uždengia visą apatinę lapų pusę. Labai sergantys lapai paruduoja ir nukrinta. 

Žiedų pilnavidurė

Viena labiausiai paplitusių ir pavojingiausių juodųjų serbentų ligų, kurią sukelia virusas. Žiedų pilnavidurės požymių galima pastebėti bet kuriuo vegetacijos metu, tačiau jie ryškiausi, kai serbentai baigia žydėti. Vasaros pradžioje sergančių krūmų šakos ima džiūti, iš apačios auga daugybė atžalų. Pažeistų šakų lapai būna smulkesni už normalius, ištįsę, triskiaučiai, šakos nudžiūsta. Žiedai būna pilnaviduriai, rausvai violetiniai, uogos neužsimezga. Kartais šakos pradeda džiūti jau su užmegztomis uogomis. Sergantys krūmai per keletą metų žūsta. 

Raudonspuogė

Ligą sukelia paprastasis raudonspuogis grybas. Tai paplitusi lapuočių medžių bei krūmų liga. Serga serbentų stiebai, šakos ir jauni ūgliai. Daugiausia žalos ši liga padaro po šaltos žiemos. Sukėlėjas į augalą patenka tik per negyvas, žaizdotas ar apšalusias vietas. Iš negyvos žievės bei medienos grybiena įsiskverbia į vandens indus ir juos užkemša. Į išdžiūvusios žievės paviršių pavasarį prasiveržia nedideli oranžiniai spuogeliai, kurių paviršiuje būna grybo sporos. 

Serbentų mozaika

Išilgai pagrindinių gyslų, lapalakštyje atsiradusios gelsvos dėmelės susilieja ir sudaro tarsi juostas ar kaspinus. Dėmėtumas prasideda nuo lapų pakraščius ir eina į centrą. Pamažu pagelsta visas lapas, tik stambios gyslos išlieka žalios.

Degligė

Serga pupelės, kriaušės ir kiti augalai. Bakterijų sukelta degligė pasireiškia dėmėtumu, nekrotizuotu audinių sutrūkinėjimu, gležnų augalo organų vytimu. Ja serga pupelės ir kriaušės. Ant lapų atsiranda netaisyklingų rudų, greit didėjančių dėmių. Nudžiūvę lapai greit nukrinta. Ūgliai vysta, ruduoja ir užsiriečia. Žiedai paruduoja, pajuosta ir ilgai nekrinta. Šakų žievė trūkinėja, lupasi. 

Aviečių žievėplaiša

Aviečių žievėplaišą sukelia Didymella applanata. Tai labai dažna ir žalinga aviečių liga. Stiebams medėjant, dėmių vietose žievė pašviesėja, atšoka, supleišėja, susiraito. Ligos požymiai ant lapų – pleišto pavidalo rudos dėmės, pažeisti lapai nukrinta, ant augalo lieka kaboti pliki lapkočiai .Ligoti stiebai nusilpsta, kitais metais nesulapoja, o jei ir sulapoja, menkai dera ir visai nudžiūsta. 

Aviečių deguliai (antraknozė)

Aviečių degulių sukėlėjas yra Gloeosporium venetum. Ant jaunų stiebų susidaro pilkšvos smulkios, apskritos ar ovalios, kiek iškilusios, raudonai rudos dėmelės. Jų centras vėliau įdumba, pašviesėja, pasidaro pilkšvai baltas, o pakraščiuose būna platus rudai raudonas, raudonai juodas ar tamsiai violetinis apvadas. Ant stiebų dėmės išsidėsto netaisyklingai, vėliau susilieja,  sukamštėja, sutrūkinėja – stiebai pradeda džiūti.

Aviečių šviesmargė

Aviečių šviesmargė pažeidžia lapus, stiebus ir ūglius. Birželio pradžioje ant lapų ir stiebų atsiranda rausvai rudų smulkių dėmelių. Vėliau šios dėmelės didėja, jų centrai pašviesėja ir atsiranda mažų juodų taškelių. Ligai progresuojant dėmelės gali susilieti ir toje vietoje lapas nekrozuojasi, dėmių vietose lapalakštis iškrinta. 

Kriaušinė blakutė

Kriaušinė blakutė (Cacopsylla pyri) - kūno spalva šiek tiek skiriasi nuo obelinės blakutės. Peržiemojusių blakučių kūnas rausvai rudas, pilvelis su tamsiomis skersinėmis juostelėmis. Lervos maitinasi prisisiurbusios prie jaunų ūglių žievės, vaisių ar lapų, gausiai išskirdamos lipčių. Sudaro simbiozę su skruzdėlėmis. Dėl gausaus lipčiaus pakenkimų vietose pradeda veistis suodligės sukėlėjai, pakenktų vaisių luobelė sukamštėja, praranda prekinę išvaizdą, suprastėja skonio savybės.

Žiemsprindžiai

Daugeliui lapuočių medžių nemažos žalos gali padaryti žiemsprindžiai - didysis (Erranis defolaria) bei mažasis (Operophtera brumata). Tai - drugiai, priklausantys sprindžių (Geometridae) šeimai. Žiemsprindžiais jie vadinami todėl, kad drugiai skraido ir poruojasi rudens laikotarpiu iki pat pirmojo sniego. Pavasarį išsiritę vikšrai minta lapais ir yra labai rajūs. Palaipsniui vis augdami, vikšrai išgraužią lapų minkštimą ir gali palikti tik lapų gyslas. Esant palankioms sąlygoms, masinio antplūdžio metu gali palikti medžius visiškai be lapų. Per vegetaciją sodai purškiami insekticidais, kad žiemsprindžiai mažiau plistų.

Rusvoji sodinė erkutė

Šis kenkėjas siurbia obelų lapų ir vaisių sultis. Pažeista apatinė lapų pusė įgauna šviesiai gelsvą, vėliau rudą spalvą. Ant nokstančių vaisių atsiranda labai smulkios, susiliejančios, pilkšvai rusvos dėmės, kurios vėliau susilieja į tinklelį. Kai erkių daug, pažeisti lapai anksti nukrinta, vaismedžiai blogiau pasiruošia žiemoti ir prasčiau dera kitais metais.

Rausvoji sodinė erkutė

Raudonoji sodinė erkė (Panonychus ulmi) – vienas žalingesnių sodų kenkėjų mūsų krašte. Ši erkė – polifagė (mintanti daug skirtingų augalų), minta erškėtinių, guobinių, beržinių, bukinių, vynmedinių ir kitų šeimų medžių ir krūmų lapų sultimis.

Obelinė blakutė

Obelinė blakutė (Psyla mali) minta obelų lapų sultimis. Besimaitindamos lervos išskiria saldžias lipnias ir baltas vaškingas išskyras. Blakučių apnikti lapeliai deformuojasi, sulimpa, vėliau sudžiūsta ir nukrenta.

Obelinis žiedgraužis

Tai – vabalas priklausantis straubliukų šeimai. Vabalai papildomai maitinasi išgrauždami pumpuruose gilias duobutes, iš kurių sunkiasi sultys. Išsiritusi lerva vystosi žiedpumpurio viduje. Pažeidimo vietose matomi rusvi augalo sulčių lašeliai, o pažeisti žiedpumpuriai neišsiskleidžia, vainiklapiai paruduoja ir sudžiūsta. Lietuvoje labai dažnas, paplitęs vaismedžių soduose, kenkia obelims ir kriaušėms.

Obelinis vaisėdis

Obuolinis vaisėdis – vienas iš žalingiausių obuolių kenkėjų. Tai – drugiai, priklausantys lapsukių šeimai. Pirmieji vikšrai pasirodo birželio antrojoje pusėje. Išsiritę vikšrai, įsigraužia į vaisiaus vidų ir minta sėklomis, suėdę vieno vaisiaus sėklas, jie įsigraužia į kitą. Paprastai obuolinio vaisėdžio vikšras pažeidžia 2–3 vaisius. Pakenktų vaisių paviršiuje matoma užgijusi žaizdelė arba trupiniškomis, rudomis vikšro išmatomis, sulipintomis šilkinėmis gijomis, užkišta skylutė. Užaugę vikšrai, išlenda iš vaisiaus ir susiradę tinkamą vietą, pasigamina kokoną ir pereina į ramybės būseną. Kenkia ne tik obelims, bet ir kriaušėms, svarainiams, graikiškiems riešutams, abrikosams ir kai kada slyvoms bei persikams.

Obuolinis pjūklelis

Suaugę obuoliniai pjūkleliai 6–7,5 mm ilgio, geltoni, lervos blyškiai geltonos su rudomis dėmėmis, 11–12 mm ilgio. Turi 10 porų kojų. Lervos žiemoja žemėje kokonuose. Pavasarį, kai dirvožemis įšyla iki 10–13 °C, lervos virsta lėliukėmis. Tai - pavojingas obelų vaisių kenkėjas.  Obuoliniai pjūkleliai skraido obelims žydint. Patelės deda po 1 kiaušinį į pumpurus arba į žiedus (iš viso deda 60–90 kiaušinių). Lervos gadina obuolių užuomazgas (išėda jų vidų ir, išlįsdamos į paviršių, palieka skylutę, iš kurios sunkiasi rudas skystis). Viena lerva pažeidžia 2–3 užuomazgas. Per metus būna viena karta. Prieš pat žydėjimą obelys purškiamos insekticidais.

Lapsukiai

Obelis dažniausiai pažeidžia kelių rūšių lapsukiai - rožinis (Archips rosana), tinkluotasis (Adoxophyes orana), vaismedinis (Hedya nubiferana) ir pumpurinis (Spilonota ocellana). Tai drugiai, priklausantys lapsukių (Tortricidae) šeimai. Žalą daro drugių vikšrai, kurie įvairiai susuka, šilkiniais siūlais sutraukia lapus, pumpurus ir jais maitinasi. Per metus išsivysto 2-3 generacijos. Paprastai didelės žalos nepadaro, tačiau vikšrai gali išrgraužti įvairias netaisyklingas angas ant vaisių ir sugadinti jų išvaizdą. per padarytus pažeidimus gali patekti puvinių ir kitų ligų sukėlėjai.

Rožinis lapsukis

Žalą daro rožinio lapsukio (Archips rosana) drugių vikšrai, kurie įvairiai susuka, šilkiniais siūlais sutraukia lapus, pumpurus ir jais maitinasi. Per metus išsivysto 2-3 generacijos. Paprastai didelės žalos nepadaro, tačiau vikšrai gali išrgraužti įvairias netaisyklingas angas ant vaisių ir sugadinti jų išvaizdą. per padarytus pažeidimus gali patekti puvinių ir kitų ligų sukėlėjai.

Vyšninė musė

Paplitusi visuose soduose. Suaugėlės musės pradeda skraidyti susiformavus vyšnių užuomazgoms. Kiaušinėlius deda po raustančių uogų odele. Praėjusi 0-12 dienų, išsirita lervos, kurios 2-3 savaites maitinasi uogų minkštimu. Ant pažeistų uogų atsiranda dėmių, uogos suminkštėja, pradeda pūti, kristi.

Avietinis žiedgraužis

Šio kenkėjo suaugę vabalai aviečių, gervuogių, žemuogių, erškėčių lapuose išgraužia skyles. Patelės padėjusios kiaušinėlį pagraužia žiedpumpurių žiedkočius, dėl to sumažėja žiedų, o tuo pačiu ir uogų. Labiausiai nukenčia ankstyvosios braškių veislės.

Vapsvos

Ypač kenkia vynuogių uogoms. Vapsvų antpuolio metais vapsvos gali sunaikinti beveik visą derlių. Vapsvos prakanda uogą, iščiulpia sultis, o išsiliejusios sultys paskatina kekės puvimą.

Serbentinė erkutė

Plačiai paplitęs kenkėjas. Pažeidžia juodųjų, raudonųjų ir baltųjų serbentų pumpurus. Žiemoja erkutė serbentų pumpuruose. Tokie pumpurai išbrinksta, nenormaliai išsipučia, įgauna rutulio formą, o pavasarį neišsiskleidžia ir nudžiūsta. Viename pumpure gali būti iki 3 tūkst. erkučių. Pasirodžius serbentų žiedynams, peržiemojusios patelės palieka senus pumpurus ir pereina į naujus. Erkutės platina serbentų virusinę ligą-žiedų pilnavidurę. Šia liga apkrėstos šakos ar ištisi krūmai nedera, nes išsivysto dekoratyvūs pilnaviduriai žiedai, kurie uogų nemezga.

Serbentinė purpurinė kandis

Plačiai paplitęs serbentų kenkėjas. Pažeisti pumpurai pavasarį neišsprogsta, ištisi ūgliai ir šakos nudžiūsta, kiti išskleidžia pavienius lapus vasarą. Pavasarį serbentinės kandies pažeisti serbentai būna plikomis šakomis ir atrodo tarsi nudeginti. Patelės kiaušinius deda į žalias uogų užuomazgas. Išsiritę vikšrai įsigraužia į uogų vidų ir ten maitinasi išgrauždami jaunas sėklas. Maitindamiesi uogomis, vikšrai būna raudonos spalvos. Pažeistos uogos anksčiau už kitas prinoksta ir dėl to lengvai pastebimos.

Rauplės

Grybinė liga. Dažniausia serga agurkai, bulvės, runkeliai, ridikai, obelys, kriaušės, vyšnios. Ant lapų, stiebų, vaisių, gumbų ir šaknų atsiranda dėmių, pažeidžiamos vaismedžių šakeles. Ypač plinta sausomis vasaromis. Obelų ir kriaušių vaisių dėmių vietose vaisių odelė sukamštėja ir sutrūkinėja, vaisiai deformuojasi. Ant vyšnių atsiranda didelių, įdubusių dėmių su rudai juoda apnaša.