Smulkiažiedė sprigė
Smulkiažiedės sprigės auga gerai apšviestose vietose, bet puikiai pakenčia ir ūksmę. Jos gali augti net ten, kur žemės paviršių pasiekia tik 5 proc. saulės šviesos. Dėl to šie augalai geba užimti miškuose susidariusias laisvas ekologines nišas – plotus, kuriuose žolinių augalų danga sunaikinta arba jos nėra dėl šviesos stygiaus. Miškuose smulkiažiedės sprigės konkuruoja su žoliniais augalais ir dažnai tampa vyraujančia žolių ardo rūšimi. Didžiausią įtaką rūšies plitimui Europoje turėjo žmonių veikla. Smulkiažiedžių sprigių sėklas, prilipusias prie kanopų, platina gyvūnai, jų prilimpa prie miško technikos ratų. Manoma, kad labiausiai šio augalo išplitimą lėmė miškuose naudojamos transporto priemonės. Veiksmingų ir paprastų kovos priemonių su miškuose augančiomis smulkiažiedėmis sprigėmis nėra. Kai kuriose vietose, kur būtina apsaugoti biologinę įvairovę arba vertingas buveines, pakankamai efektyvi kontrolės priemonė – dažnas augalų pjovimas, neleidžiant, kad susidarytų ir subręstų sėklos. Augalas vienametis, o jo sėklų bankas dirvožemyje yra trumpalaikis, todėl ši kontrolės ir naikinimo priemonė duoda gerą rezultatą. Smulkiažiedes spriges, jeigu jos užima nedidelė plotą, galima išrauti. Tinkamiausias laikas rauti – žydėjimo pradžia (maždaug nuo birželio vidurio iki liepos pradžios).
