Spygliakritė

Spygliuočių medžių grybinė liga. Lietuvoje nuo spygliakritės dažniausiai nukenčia užstelbtos jaunos eglaitės, pocūgės, paprastosios pušys.

Eglių antramečių ūglių spygliai pavasarį gelsta, vėliau džiūsta ir paruduoja. Kitų metų pavasarį spygliai nukrinta. Kėnių požymiai panašūs į eglių spygliakritę.

Maumedžių pavasarį spygliai gelsta, paruduoja ir krinta. Ant jų formuojasi smulkios pilkšvos stromos su konidijomis.

Pocūgių jauni spygliai apsikrečia vasarą. Rudenį ant jų atsiranda rausvų dėmelių. Kitais metais tokie spygliai ištisai parausta, ima kristi. Per kelis metus netekusios spyglių pocūgės gali nudžiūti.

Pušų spygliai gali apsikrėsti per visą vegetaciją. Rudenį ant jų atsiranda gelsvų dėmelių. Kitų metų pavasarį jie džiūsta, lieka rausvai rudi, atsiranda juosvų konidijomų. Pušų pilkosios spygliakritės požymiai – spygliai apsikrečia vasarą ir pasidaro violetiniai, vėliau papilkėja ir ilgokai nekrinta. Pušų snieginė spygliakritė vystosi žiemą po sniegu. Nutirpus sniegui, pušaičių spygliai būna nudžiūvę, pilki, trapūs.